Antalieptės vandens malūnas pastatytas ant dešiniojo Šventosios upės iš skaldytų ir apvalių lauko akmenų, raudonų plynų ir kalkių skiedinio 1855 metais.

Tai – stačiakampis, vienaaukštis pastatas. Pastato pamatai – lauko akmens, skaldos ir kalkių skiedinio mūras. Pietinėje dalyje – anga vandens pratekėjimui į turbiną. Stogas dvišlaitis, dengtas metalo plokštėmis (1986), skliautai – lauko asmens ir kalkių skiedinio mūras. Juose po dvi langų ir vienerių durų angos. Pastato sienose vietomis įmūrytos akmeninės girnapusės, kurios paįvairina ir puošia architektūros kūrinį.
Malūne buvo trejos girnos, įrengta elektrinė, kuri tiekė elektros energiją gyventojams. Malūno savininką Antaną Katiną sovietai ištrėmė š Sibirą, iš kurio jis nebegrįžo. 1959 m. pastačius Antalieptės hidroelektrinę, malūnas buvo elektrifikuotas ir eksploatuojamas iki 1966 m. Vėliau išardyta užtvanka, o kanalas, kuriuo tekėjo Šventosios upės vanduo, sukdamas malūno turbiną, užpiltas gruntu. 1967 m. Buvęs malūnas perduotas Lietuvos TSR Dailės institutui. Tais pačiais metais Paminklų restauravimo ir Vandens ūkio projektavimo institutai paruošė rekonstrukcijas ir hidroįrengimų projektus. Malūno restauracijos darbus pradėjo vykdyti Biržų restauravimo dirbtuvės. 1988 m. dėl lėšų stygiaus restauracijos darbai nutraukti, objektas paliktas be priežiūros ir globos. Po 1990 m. malūnas perduotas teisėtai savininkei Leonilei Teresei Katinaitei. Ji objektą padovanojo savo giminaičiui Jonui Puniui.

Nemanis J. Susipažinkime su istorijos – technikos kultūros paveldu // Zarasų kraštas.-2000.-Rugs. 8.-P. 2