„Mano  mintys pražydo

                  dilgėlių žaliais žiedais

                  debesų mėlynuos laukuos...“

                                               Elena Pimpytė

Savamokslė liaudies poetė, , liaudies meno puoselėtoja, tautodailininkė  Elena Pimpytė  gimė Kairionių kaime netoli Dusetų miestelio 1902 m. gruodžio13 d. Zarasų apskrityje. Tėvas Aleksandras Pimpė, išradingas ir nagingas žemdirbys, savo rankom pastatęs vandens malūną. Motina – Katarina Miškinytė (kilusi nuo Užpalių) paliko našlaičius Eleną ir Petrą pačioje kūdikystėje. Į namus atėjo pamotė – jos paveikslas lyg iš pačių žiauriausių liaudies pasakų. Marino mergaitę badu, visaip skriaudė. Jau senatvėje sugalvotų ir nusirašytų minčių sąsiuvinyje Elenos įbrėžta: „Visas svajones, iliuzijas, idealus mano užmušė pamotė“. Žiūrėdama į ant palangės lesančius balandžius, sakydavo: „pati mirsiu badu, negaliu matyti alkano“. Mąstė, kad vaikystės, jaunystės išgyvenimai daug ką jos gyvenime ir nulėmė – ir vienatvę, ir norą skaityti, rašyti, išsakyti savo mintis.

  Rašto  pramoko vaikystėje pas Avyžių kaimo daraktorius. Kaimo našlaitė 1922 m. atvyko į Kauną tarnauti, vertėsi rankdarbiais (mezginiais ir siuvinėjimu), labiau prasilavinusi buhalteriavo.  Kaune rankdarbių parodoje už siuvinėtus darbelius buvo apdovanota pagyrimo raštu (1930 m.). 1940 m. persikėlė gyventi į Vilnių, kur dirbo Vilniaus Pedagoginiame institute (dabar universitetas) buhalteria. Vertėsi rankdarbiais, mažytis butelis su langais į Neries slėnį buvo apklostytas nėriniais ir siuviniais – su pasikartojančiais našlaičių žiedais, subtilių spalvų, nepaprasto kruopštumo raštais.

  1947 pradėjo rašyti eilėraščius miniatiūras, nemėgdžiodama folkloro stilistikos, bet išlaikydama liaudies menininkams primityvistams būdingą poetinio suvokimo tyrumą ir naivaus fantazavimo galią. „Mezgiau, mezgiau – nusibodo. Pradėjau rašyti dienorašti, vėliau eilėraščius dėl savęs“ – sakė Pimpytė. Ėmė  užrašinėti vaizdingesnius posakius, mįsles, priežodžius, patarles, literatūrines mintis o greta jų – savo kūrybos eilėraščius. Iš pradžių rašė juos ant banko blankų – taip buvo įpratusi, vėliau – į storus, languotus sąsiuvinius. Kartais rašydavo labai daug- yra sakiusi, kad per du 1979 m. pabaigos ir 1980 m. pradžios mėnesius parašiusi per tūkstantį eilėraščių. Daugiausia rašanti žiemą – „nežinau dėl ko“. Rašoma tikint, kad „eilėraščiai užtveria kapus“, o tiksliau – nei tikint, nei apie kokią prasmę galvojant, o tiesiog jaučiant reikmę, būtinybę. Tokių užrašų susikaupė daug sąsiuvinių.

    Kukli, net drovi mergina savo kūrybos niekam nerodė, niekur nespausdino, todėl buvo visiškai nežinoma. E. Pimpytę, kaip liaudies poetę, 1979 m. „atrado“ poetas Marcelijus Martinaitis.

Pimpytei, kaip ir kitiems liaudies menininkams, „pasaulis prasideda nuo širdies“, jos pačios žodžiais tariant, nuo gailesčio gyvam, nuo meilės žydinčiam ir vystančiam. Jos eilėraščiuose jaučiame įdomią liaudies poetę, netikėtą, kaip netikėtas buvo, sakysime, tapytojos P. Gerlikienės švystelėsimas. M. Martinaičio nuomone, Pimpytės eilėraščiai „daug kuo prilygsta žymių žmonių mūsų liaudies menininkų I. Užkurnio, L. Šeptos, M. Bičiūnienės kūrybai. Pasaulėjauta, kūrybos šaltiniai jiems labai bendri – jie tikrai išreiškia liaudies dvasią, tą meninę pasąmonę, kuri šimtmečius maitino tautosaką“.

   Ji rašydavo eilėraščius baltagalvė, tyli, visa lyg iš apdainuotu pilkų vėjo sparnų ir suartos Tėvynės žemės grumstelių, rašydavo įsižiūrėjus į peizažą, įsiklausius į paukščių balsus, tarytum ištirpus, susiliejus su visa gyvastimi. Ir sužydėdavo jai debesys geltonom rožėm, skaičiuodavo zylės viesulo pėdas, vandens lašeliuose įmintas, o ji lyg klausdavo save: kuris gi takelis veda į eilėraščio širdį?

    E. Pimpytei, kaip ir kitiems liaudies menininkams, „pasaulis prasideda nuo širdies“, jos pačios žodžių tariant, nuo gailesčio gyvam, nuo meilės žydinčiam ir vystančiam. Jos eilėraščiuose jaučiame įdomią liaudies poetę. Ji turėjo ryškų ir sunkų našlaitiškumo, nereikalingumo jausmą. Žydėjimas našlaitei poetei buvo didžiausias džiaugsmas, paslaptingiausias vyksmas, kurį ji nuolatos kartojo eilėraščiuose.

    Taigi tokią liaudies poetę turime. Ir nesvarbu, jog ne visi kritikai vienodai kildina poetę. Ji nesiprašė į viešumą, o tik kalbėjo apie tai kas jai skauda, kuo jai graži gėlė, dangus. O priimkime širdies žodį, širdimi.

     1981 ir 1982 m. „Poezijos pavasaris“ išspausdino keletą Elenos Pimpytė eilėraščių. Apie ją ėmė kalbėti, rašyti. Išleido knygą „Ramybės duona“ (1985), Kitą savo eilėraščių knygą ji buvo sumaniusi pavadinti „Vėjo rugienos“. Deja, sumanymo įgyvendinti nespėjo. Mirė Elena Pimpytė 1990 m. rugpjūčio 1d. Vilniuje.