Salomėjos Narkeliūnaitės laiškai Elenai Samaniūtei. Zarasai., Salakas, 1940
Salomėjos Narkeliūnaitės (1920-2000) – Lietuvos išeivijos žurnalistė, aktyvi JAV lietuvių visuomenės veikėja ir lietuvybės puoselėtoja. Elena Samaniūtė (Otrembskienė, Otębska) (1910-1982), mokytoja, kalbininkė, garsi juostų audėja.
Eksponuojami laiškai, kuriuose aprašomas Zarasų miestas ir kraštas, bei miškų matavimo darbas apylinkėse, kurį autorė dirbo iškart po gimnazijos baigimo. Laiškuose ne tik vaizdžiai aprašyti Zarasų miestas, gamta, kraštovaizdis bei žymiausi kultūros paminklai, bet ir užfiksuoti pirmieji naujos santvarkos žingsniai po Sovietų okupacijos. Aprašomi sutikti žmonės, jų santykiai su nauja santvarka ir nenoras skirtis su savo žeme. Nurodoma, kad netgi nepaisant sunkių laikų, Zarasų mieste labai daug poilsiautojų ir miestas tam labai gerai pritaikytas.
...Zarasai ir visą jų apskritį jau pažinau gerai. Dabar galėčiau jau ir namo vykti, tačiau, ką padarysi, dar negalima. Nežinia kada dar sienas nustatys, komisija jau yra nustatyta, klausimas tik kada jinai savo darbą užbaigs. Kalbėjau su Zarasų apskrities viršininku, sakė, kad čia yra dienų klausimas, bet man rodosi, kad su tomis grąžintomis sritimis bus panašiai, kaip ir su buvusiu Vilniaus kraštu – kurį laiką reikės tenai su atitinkamais leidimais važinėti. Neseniai gavau iš tenai laišką, kuriame rašoma, kad numatomi jau įsteigti kolchozai. Namiškiai be galo nusiminę, tačiau dabar, manau bus ir tenai taip, kaip pas mus...
... Nesenai, būdama Dūkšte, turėjau progos aplankyti labai seną senelį. Sakėsi, kad turi apie 130 metų. Įdomus tai žmogus... Senukas sulinkęs užsirūkė pypkę ir prisėdo ant akmens. Netoliese buvo dvaro laukas, jo sienos nuo kaimiečių buvo atskirtos akmenine siena. Ant tos akmeninės sienos sėdėdamas jis daug įdomių dalykų papasakojo mums/buvau ne viena – su vienu tautosakos mėgėju/ apie buvusius laikus. Pasirodo, jis senas „metežnikas“, kurį dvarininkai spirte spirdami išsivarė kartu. Jis dalyvavęs net keliuose mūšiuose ir, buvęs rusų nelaisvėje. Baudžiavą mena geriausiai. Savo akimis matė, kaip jo tėvas, rykštėmis nuplaktas, raitėsi lovoje iš skausmo. Neilgai jis tegyvenęs – 100 rykščių juk ne juokas, pajuodavo žmogus ir nuėjo kitan svietan...
... Darbas, surištas su žemės reforma yra įdomus. Kiekviename žingsnyje, kur tik riogso senų dvarų griuvėsiai, galima užtikrinti nemaža jau gerokai pagyvenusių žmonių, kurie be galo daug pripasakoja apie buvusius dvarų savininkus ir valdytojus...
... Iki š[ių] metų 20 d[ienos] visi mūsų rajono miškai turi būti perduoti miškų urėdijos žinion. Po 20-osios dalysime žemės reformos fondan paimtuosius sklypus. Sodiečiai nori ir nenori gauti žemės, tačiau santyky su mumis yra labai šalti ir nešnekus, nauja santvarka, matyt, nelabai jiems patinka. Dauguma net su baime rašosi „į žemei gauti“ kandidatų skaičių. „Užteks man pusantro metro“ – tai dažnai girdimas posakis...
|
Plačiau
