Poetas Gimė 1920 m. rugsėjo 6 d. Padustėlyje, Zarasų rajone. 1940 m. baigė Salų žemės ūkio mokyklą, įstojo į Vilniaus karo pėstininkų mokyklą. Sovietų kariuomenėje dalyvavo kare, du kartus buvo vokiečių nelaisvėje, pabėgo. 1945 m. demobilizuotas, dirbo laikraščių ir žurnalų redakcijose. 1957 m. baigė Maskvos M.Gorkio literatūros instituto aukštuosius literatūros kursus. Vienintelis sovietmečio lietuvių poetas, virtęs savotiška legenda. Nuo sužeidimo fronte randuotas veidas, romantiškų meilės istorijų atšvaistai, pats gyvenimo būdas puoselėjo daug iškentėjusio, vienišo, materialines vertybes niekinančio, tauraus poeto girtuoklio mitą, kuris stipriai veikė ir kūryboP. Širvio gimtinės suvokimą. Pirmajame eilėraščių rinkinyje "Žygio draugai" (1954) dar daug oficialiąją ideologiją atspindinčių kūrinių. Rinkinyje "Ošia gimtinės beržai" (1956) stiprėjo melodingo, tautosakiško eiliavimo tendencija, atgaivinanti prieškario neoromantikų tradiciją. Ryškėjo eilėraščių branduolys, kuris - valomas nuo ideologinių apnašų, taisomas ir pildomas - keliavo iš knygos į knygą ("Beržų lopšinė", (1961); "Ir nusinešė saulę miškai", (1969)) ir sudarė rinkinį "Ilgesys - ta giesmė" (1972), kurioje 78 eilėraščiai, parašyti maždaug per 15 kūrybingų metų. Karas, tėviškė, meilė - svarbiausias poezijos temos. Melodingą eilėraščių intonaciją kuria sintaksinių konstrukcijų, atskirų žodžių, garsų pasikartojimas strofoje, kuri dažnai remiasi kontrastišku ar paraleliu žmogaus ir gamtos pasaulių gretinimu. Labai svarbi romanso poetika: nuolat varijuojama meilės motyvais, atpažįstama romanso leksika, romansinis jausmo formavimas. Kartais kaip ir "žiaurusis" romansas eilėraštis krypsta į baladinę raišką. Romansinė daugelio eilėraščių prigimtis lėmė jų virtimą populiariomis dainomis. Išleido eilėraščių knygą vaikams "Vyturėliai dainorėliai" (1965). Mirė 1979 m. kovo 24 d. Vilniuje. |