"Jau žvaigždė vilties žibėt nustojo..."

                  (Antanas Vienažindys)

 Kauno gubernijos Novoaleksandravsko (Zarasų) apskrities Dusetų kaimo bendrijos sąrašai, sudaryti 1856 m., reviziniai inventoriai rodo, kad poeto senelis Juozapas Vienažindys, Justino Vienažindžio tėvas, Gipėnų kaime buvo prirašytas kaip laisvasis valstietis, turėjęs 12 dešimtinių žemės.

  Justinas Vienazindys, poeto tėvas, tikėdamasis užsidirbti ir greičiau prasigyventi, tarnavo grafų Plioterių dvaruose ūkvedžiu. Anapolio palivarką, konfiskuotą caro valdžios po nepavykusio 1831 metų anticarinio sukilimo iš grafų Pliaterių, nusipirko Justinas Vienažindys.

  Kunigas, poetas Antanas Vienažindys gimė 1841 m. rugsėjo 26 d. Justino Vienažindžio ir Barboros Urbonaitės šeimoje, Anapolio palivarke,  (dabar Rokiškio rajonas). Dokumentuose randama ne tik Vienažindžio, bet ir sulenkinta Vienožinskio pavardė. 

  Čia, praėjus keleriems metams po sūnaus Antano gimimo, jau augo Vienažindžių vaikai: Norbertas, Juozapas, Vincentas ir Karolina. Šeima Anapolio palivarke išgyveno apie dešimt metų.

   Anksti mirus Justinui Vienažindžiui Barbara Vienažindienė ištekėjo už ūkininko Justino Stausko (Antakalnio kaimo). Gimus Stauskų sūnui Jonui, posūniams ir podukrai Anapolio pastogėje nebeliko vietos. Našlaičiai Vienažindžiukai apsigyveno Gipėnuose, pas senelį Juozapą, dirbo ten visus jiems pakeliamus ūkio darbus. 1856 m. sudarytas Dusetų revizinis inventorius rodo, jog Antanas, Norbertas, Juozapas, Vincentas ir Karolina buvo prirašyti Gipėnuose 71 metų senelio Juozapo Vienažindžio ūkyje.

  Posūnius Antaną ir Norbertą, o vėliau ir Juozapą pasimokiusius Dusetų parapijinėje mokykloje patėvis J. Stauskas nutaria leisti į Panevėžį, į garsią pijorų įsteigtą bajorų mokyklą, vėliau gimnaziją.            

  1861 m. sėkmingai išlaikę 5 klasių baigimo egzaminus Antanas ir Norbertas Vienažindžiai apsisprendžia važiuoti į Žemaičių kunigų seminariją Varniuose. 1861 m. rudenį kartu su būsimaisiais studijų draugais abu broliai sėkmingai išlaiko stojamuosius egzaminus. 1862 m. Norbertas, nusprendęs studijuoti matematiką Peterburgo universitete, prieš šv. Kalėdų atostogas palieka seminariją.  

  Antanas Vienažindys atostogaudamas pas senelį Juozapą Vienažindį Gipėnuose, per Rasos šventę susipažino su Rože Stauskaite (1840-) Jaskoniškių kaimo. Jaunuolis žavėjosi Rožės gražumu ir linksmumu. Tarp jų užsimezgė pirmoji meilė, kuri Antano širdyje pažadino poetą. Jis ėmė jai rašyti eiles. Kadangi bičiuliavosi su broliais, tai dažnai lankydavosi Stauskų namuose. 1863 m. gruodžio 4 d. Rožės Stauskaitės Jaskoniškėse nebeliko, ją su motina ir broliais ištrėmė į Pavolgio kraštą Samaros guberniją. Antanas Vienažindys skaudžiai išgyveno mylimosios Rožės netekimą ir dešimtmečius nešiojo jos vardą širdyje, kūrė skausmingas eiles. 

  Ankstyvoji, seminarijos metais kurta poezija rašyta egzotišku būdu: poetas eiliuodavo pasislėpęs spintoje. Pats pasakoja, kad spintoje patirdavo sukrečiančių dvasinių išgyvenimų („Iš kiekvieno tokio lindėjimo spintoje išsinešdavau naują sugalvotą dainą“). Dominuojančios temos – meilė, jaunystės grožis, veržlumas. Meilė Vienažindžio poezijoje vaizduojama dvejopai. Ankstyvesnėje poezijoje – jausmų teikiamas džiaugsmas, šviesa („Prašvito dūšioj šviesybė, / Laimių saulė užtekėjo, / O raskažis ir linksmybė / Kaip iš verdenės tekėjo“). Vėlyvesniuose eilėraščiuose džiugesį keičia skausmingas meilės ilgesys, nusivylimas („Tad saldžiai užmigčiau, galva pailsėtų – / Gal ir mano širdis taip jau nebskaudėtų?..“, „Kas suskaitys skausmus ir ašaras mano! / Gal jau ir daugel metų perkentėjau?!“). Garsus yra paskutinis Vienažindžio rinkinio eilėraštis, kuriame lyrinis subjektas vaizduojamas kaip visai praradęs viltį: „Ar šimtas metų, ar viena diena / Dar reiks gyventi ant svieto – man vis tiek pat! Man vis tiek pat! / Man vis tiek pat! Man vis tiek pat!..“ („Jau žvaigždė vilties žibėt nustojo“).

  Galime manyti, kad Vienažindžio poezija kartais buvo ir rašoma kaip dainuojamoji. Savo tekstus poetas taip pat laikė dainomis, rašė: „Oi dainos dainelės, jūs mano patieka!“, „Dainos mano, sparnai mano, lėkit!..“, „Mano laimė – visa laimė! – kad dainas dainuoju“.

  Antanas Vienažindys 1865 m. įšventintas į kunigus. Kunigavo Šiaulėnuose, Krinčine. Dėl gyvo, paprasto bendravimo, pagaulių pamokslų jis buvo labai mėgstamas parapijiečių. Ši įdomi ir spalvinga asmenybė nepaisė įvairių hierarchinių santykių modelių, kunigavimo metais palaikė draugiškus santykius su paprastais žmonėmis, visuomet skatindavo juos dainuoti, kurti, džiaugtis jaunyste.

  1876 m. Laižuvos klebonas. Ten savo pastangomis ir iš dalies net savo lėšomis pastatė naują mūrinę bažnyčią. Žmonių buvo mėgiamas dėl atviro būdo, bendravimo su paprastais žmonėmis ir dėl dainų, kurias dainuodavo pats sau armonika pritardamas. Mirė Antanas Vienažindys 1892 08 29 (17) Laižuvoje, kur ir palaidotas.

  Jo kapą papuošė paminklas, kurį brolis Vincentas nupirko Rygoje, o eilutes išrašė iš jo paties kūrybos: „Tas kuris pavargo /gyvendams ant svieto/ atilsis mielas ir brangus/ būtinai./ Maldausiu dievą,/ kad duot danguj vietą/ nes ten tik gali atilsėt/ amžinai".

  Antanas  Vienažindys Laižuvoje poezijos beveik nebekūrė, nebendradarbiavo draudžiamoje lietuvių spaudoje. Laižuvoje sudarė 26 savo dainų rinkinėlį „Dainos lietuvininko Žemaičiuose” ir pasirašė Vienužio slapyvardžiu. Šis rinkinėlis buvo perrašytas keliais egzemplioriais ir 1894 m. išspausdintas Amerikoje

  Antano Vienažindžio garbei 1997 m. pavadinta Laižuvos pagrindinė mokykla. Mažeikių parke 1987 m. pastatyta poeto skulptūra (aut. Gediminas Jokūbonis).