Jaskoniškių sodžių supo didžiulis eglynas, iš kitos pusės sruveno mažas upelis, o toliau į vakarus - matėsi didelis Sartų ežeras. Kaimą supantis gamtos grožis, nostalgiška aplinka išugdė ne vieną menininką, poetą, rašytoją.

   Ūkininkų šeimoje Motiejaus Tumėno ir Rozalijos Stauskaitės, kilusios iš Antakalnio viensėdžio, šeimoje augo vienuolika vaikų: septyni sūnūs ir keturios dukros. Tumėnų vaikai gimė ir augo gražiame, ramiame kampelyje, ūkininkų šeimoje. Motiejus Tumėnas ir motina Rozalija Stauskaitė-Tumėnienė buvo pavyzdys jų vaikams. Tėvų tarpusavio sutarimas, jų apsiėjimas vienas su kitu buvo  be galo mandagus. Jų gražus sugyvenimas padarė vaikams neišdildomą įtaką tolimesniam jų gyvenimui.  Iš tėvo paveldėję pastovumą, ramumą ir filosofinį mąstymą, iš motinos – intuiciją ir jausmingumą, šeimoje išaugo daug žymių žmonių.

  1881 metų sausio 16 d. gimė Justinas Tumėnas, filosofas, rašytojas ir poetas. Dar vaikystėje Justinas persirgo daugeliu ligų, buvo silpnos sveikatos, todėl tėvai jį planavo leisti į kunigus. 1897 metais nuvežė į Palangą, tikėdamiesi, kad jūros klimatas sustiprins jo sveikatą. Po metų Justinas perkeliamas į Liepoją, ten Juozo Tūbelio padedamas ruošėsi stoti į gimnaziją. 1900 metais įstojo į Liepojos gimnaziją, kur baigė 4 klases. Nestojęs į kunigų seminariją prarado tėvų  paramą. 1904 metais išlaikęs egzaminus įstojo į Maskvos universitetą istorijos – filosofijos fakultetą, studijavo graikų ir lotynų kalbas, filosofiją, literatūrą, ypač domėjosi Vakarų Europos literatūra. 1905 metais Justinas Tumėnas paliko universitetą ir grįžo į Dusetas.

   Dusetose su kitais bendraminčiais įsijungė į revoliucinį sąjūdį, rengė valstiečių sueigas, siūlė, kaip veikti prieš rusų valdžios priespaudą. Jo pasiūlymai buvo priimti su entuziazmu. Iš mokyklų buvo pašalinti rusų mokytojai, išrinkta lietuviška valsčiaus valdyba. Sąjūdiečio, nukankinto Kaune, Jono Zakarevičiaus garbei Justas Tumėnas parašė poemą “Laisvės Kalinys”. Rusų valdžios ieškomas kurį laika slapstėsi, bet vėliau apsisprendė išvykti užsienį ir ten studijuoti, nes brolis, kunigas Domininkas Tumėnas, pažadėjo padėti. 1906 metais Justinas Tumėnas išvyko, studijuoti į Berno (Vokietija) universitetą. 1908 metais išvyko į Šveičariją, vėliau į Paryžių, toliau studijavo Sorbonos ir Dižono universitetuose. 1911 metais persikėlė į Grenoblio universitetą, kur parašė disertaciją “La critigue religieuse chez Ciceron” ir 1914 metais gavo daktaro vardo laipsnį. Vėliau sugrįžo į Šveicariją ir 1914 metais Ženevoje gavo mokytojo vietą. 1915 metais parašė habilitacinį darbą “J. J. Rousseau at les Stoicinens” ir Ženevos universitetas suteikė privataus docento teises. 1917 metais rusų valdžios amnestuotas išvyko į Maskvą, o 1918 metais grįžo į Lietuvą.

   Vilniuje susikūrus Lietuvos vyriausybei, Justinas Tumėnas tarnavo Švietimo ministerijoje ypatingų reikalų valdininku. 1919 metais dirbo Kauno komercinėje mokykloje, mokė lietuvių ir lotynų kalbų, vėliau buvo mokytojų seminarijos direktoriumi, 1922-1927 metais vadovavo savo vardu įsteigtiems brandos kursams.

   1912 metų gegužės 2 d.  Grenoblyje (Prancūzija) Justinas Tumėnas vedė Vandą Mingailaitę (g. 1880 01 08 Šlavėnų kaime Anykščių rajone). Vanda Mingailaitė-Tumėnienė viena pirmųjų pediatrijos Lietuvoje pradininkė, pedagogė, visuomenės veikėja, profesorė.

   Dėl silpstančios Justino sveikatos Tumėnai 1944 m. liepos pradžioje pasitraukė į Vakarus, vasarą gyveno Vienoje (Austrija), paskui persikėlė į Slovakiją.  Vanda Tumėnienė 1944–1945 m. dirbo Znaimo ligoninėje, ten organizavo vaikų ligų skyrių. Priartėjus Antrojo pasaulinio karo frontui, vėl traukėsi į Vakarus, kelis mėnesius gyveno Austrijos kalnų kaimuose, kol 1945 m. persikėlė į Vokietiją. 1946 m. pusmetį dirbo Šveningeno (Schwenningen) lenkų pabėgėlių stovyklos Raudonojo Kryžiaus ambulatorijos gydytoja, 1946 m. pabaigoje pakviesta organizuoti vaikų tuberkuliozės sanatoriją Niurnberge (Vokietija). 1946–1947 m. dirbo vaikų ligų gydytoja Niurnbergo vaikų ligoninėje, ten įkūrė 200 vietų vaikų sanatoriją ir buvo jos vedėja. 1947–1948 m. pusmetį dirbo Heilbronno ligoninėje, kur vadovavo 100 vietų vaikų ligų skyriui. 1948 m. grįžo į Niurnbergą ir 1948–1949 m. dirbo vaikų sanatorijos vedėja.

  Poetas, beletristas Justinas Tumėnas 1946 metų spalio 1 d. mirė Schwenningene (Vokietija), ten ir palaidotas.

Vanda Tumėnienė 1949 m. persikėlusi į JAV, 1949–1950 m. gyveno skurde, ieškodama kokio nors darbo bei pragyvenimo šaltinio. 1950–1954 m. laikinai dirbo Diksono (Dixon, Ilinojaus valstija) ligoninėje vaikų ligų gydytoja. Atleista iš valstybinės ligoninės dėl amžiaus ir negavusi teisės verstis privačia praktika, 1954 m. iš medicininės veiklos pasitraukė. 1955 m. gavo JAV pilietybę. Senatvę praleido Čikagoje, sesers šeimoje. Parašė ir išleido knygų ir brošiūrų pediatrijos, sveikos gyvensenos populiarinimo klausimais. Taip pat 1957 m. išleido knygą „Mano atsiminimai“, o 1959 m. atsiminimų knygą apie vyrą  „Justinas Tumėnas“.

   1953 m. už nuopelnus Lietuvos medicinai išrinkta Niujorko lietuvių gydytojų draugijos garbės nare, 1954 m. – Amerikos lietuvių gydytojų draugijos Čikagoje garbės nare. Mirė 1976 03 24 Čikagoje (JAV).

   Justino Tumėno palikti gausūs kūriniai pasižymi turtinga lietuvių kalba, puikiais, gyvais gamtos vaizdais, gilia tėvynės meile, dideliu tėvynės pasiilgimu tremtyje ir liūdnais bei sunkiais išgyvenimais dėl Lietuvos okupacijos.

  1860 metų kovo 25 dieną gimė Dominykas Tumėnas,  kunigas, publicistas, švietėjas, draudžiamosios lietuviškos spaudos platinimo organizatorius. Įstojo į Daugpilio realinę mokyklą, kurią baigęs 1877 metais įstojo į Kauno kunigų seminariją. Mokydamasis seminarijoje priklausė slaptai lietuvių klierikų draugijai. Į kunigus įšventintas 1883 lapkričio 13 dieną ir 1884 liepos 27 dieną paskirtas vikaru į Kamajus (Rokiškio rajonas). Atvykęs tuoj pat pradėjo burti jaunimą į blaivininkų būrelius, subūrė knygnešių broliją, pavadinęs ją Šv. Kazimiero vardu. Rūpinosi ir vaikų mokymu. Dėl skundų 1890 metais suimtas ir kalintas Zarasų kalėjime. Apkaltintas lietuviškos spaudos platinimu, stačiatikių šventųjų paveikslėlių draskymu ir kt. 1891 birželio 10dieną ištremtas į Solvičegodską (Rusija), vėliau gavo leidimą gyventi Vologdoje (Rusija). Grįžęs iš tremties gyveno Kaune, prie Katedros bažnyčios, žandarų priežiūroje. Nuo 1893 metų dirbo vikaru Šatėse (Skuodo rajonas). Čia dirbdamas palaikė ryšius su kaimyninėje parapijoje dirbusiu kunigu J. Tumu-Vaižgantu: padėjo redaguoti “Tėvynės sargą”, rašydavo straipsnius (slapyv. Antanas Dailidė). Lietuviškos spaudos gaudavo iš Palangos kunigo M. Jurgaičio ir kt. knygnešių. Vėliau platino laikraštį “Žemaičių ir Lietuvos apžvalga”. 1901 sausio 5 dieną  paskirtas Šaukėnų parapijos klebonu (administratoriumi). Po metų 1902 gegužės 15 dieną perkeltas klebonu į Vadoklių parapiją, kur kunigavo iki mirties. Mirė 1919 birželio14 dieną Vadokliuose, Panevėžio rajone.

   Rozalija Tumėnaitė - Morkelienė (1879-1946) ištekėjusi už Morkaus Morkelio (1863-1942)  gyveno Dusetose. Išaugino 6 vaikus, vienas iš jų - sūnus Morkus Morkelis (1893 02 13 - 1957 09 05 Kelmėje) kunigas, profesorius. 1919-1920 m. buvo žurnalo “Ateitis” redkolegijos nariu, bendradarbiavo leidiniuose “Draugija“, “Tiesos Kelias”, “Židinys”, “Soteras”, “Lietuvos mokykla”. 1939 m. išleido knygą “Klemensas Aleksandraitis ir jo pedagoginiai užsimojimai”.

   Kitas Rozalijos - Tumėnaitės sūnus - Juozas Morkelis ūkininkavo Jaskoniškių kaime, rėmė partizanus.

 Ona Tumėnaitė – Gruodienė (1864-1936) gyveno Bradesių kaime Rokiškio rajone. Užaugino penkis sūnus ir dvi dukras.  Sūnus Antanas Gruodis (1900-1993) pulkininkas, Lietuvos kariuomenės karinio prokuroro pavaduotojas, politinis kalinys. Dominykas Gruodis (1896-1963) Lietuvos kariuomenės savanoris, nuo 1935 metų Lietuvos Prekybos ir pramonės rūmų direktorius. Mirė išeivijoje, Monrealio mieste, Kanadoje. Juozas Gruodis (1906-1997) baigęs universitetą 1943 metais, buvo ilgametis Vilniaus Politechnikumo dėstytojas, direktoriaus pavaduotojas ir direktorius.

   Vincas Tumėnas (1869 – 1940) baigęs Veiverių mokytojų seminariją, iki 1902 metų mokytojavo Lenkijoje. Nuo 1902 iki 1915 metų dirbo Suvalkų apskrities Valstybinio draudimo įstaigų vedėju. Nepriklausomoje Lietuvoje dirbo Žemės ūkio, Finansų bei Švietimo ministerijose.

   Motiejus Tumėnas (1871 03 28 - 1895 01 29 Krivičiuose), kunigas. 1888 m. Mintaujos (Jelgavos) gimnazijoje baigęs keturis skyrius tais pačiais metais įstojo mokytis į Vilniaus Romos katalikų dvasinę seminariją. 1891 m. liepos 11 d. įšventintas į kunigus, gavo paskyrimą dirbti vikaru į Giedraičių bažnyčioje. 1895 m. sausio 19 d. kunigas Motiejus Tumėnas buvo paskirtas Krivičių bažnyčios klebonu. 1895 sausio 29 d. kunigas Motiejus Tumėnas mirė, nesulaukęs dvidešimt ketvirto gimtadienio, klebonu prabuvęs vos dešimt dienų.

 Kiti vaikai Veronika Tumėnaitė (1861 - 1957), Juozapas Tumėnas (1865 - 1945) , Petras Tumėnas (1874 - 1926) ir Monika Tumėnaitė (1884 - 1941) gyveno Jaskoniškėse.