Zarasų rajono savivaldybės viešoji biblioteka mail Svetainės medis
Apie mus |Klauskite
Virtualios parodos 2016

 

Virtualios parodos 2015
Jonui Kaškaičiui - 130
Virtualios parodos 2014
Juozui Gruodžiui - 130
Jonui Nemaniui - 90
Anatolijui Kairiui - 100
Lionginui Abariui - 85
Česlovui Butkiui -120
Laimučiui B. Švalkui - 95
Gintautui Vaitoniui - 50
Edvardui Makeliui – 60
Leonui Žurauskui – 110
Vladai Stankūnienei - 65
Jehudai Penui -160
Salvijui Pranskūnui - 50
Rimantui Grikevičiui - 75
Broniui Žydoniui – 110
Konstancijai Šimaitienei - 95
Vytautui Striogai – 90
Aldonai Merkytei - 90
Antanui Mažiuliui - 100
Petrui Vaškui - 75
Broniui Kvedarui - 80
Algirdui Svidinskui - 60
Pranui Čepėnui - 115
Mamertui Lumbei - 130
Anelei Ališauskienei - 100
Stasiui Jameikiui - 100
Petrui Cibui - 80
Petrui Guntuliui - 90
Liudai Ruseckienei - 80
Mečislovui Reiniui - 130
Baliui Raugui - 100
Jonui Būgai - 100
Rimvaldui Brogai - 60
Antanui Musteikiui - 100
Juozui Andriūnui - 120
Jonui Algirdui Kvedarui - 80
Virtualios parodos 2013
Viliui Matuliui - 80
Algirdui Latėnui - 60
Vytautui Kapočiui - 70
Gediminui Jonui Šukiui - 90
Petrui Kuzmickui - 115
Patrui Gaulei – 90
Donatui Čepukui - 80
Vasilijui Baranovskiui - 80
Lionginui Radzevičiui - 75
Petrui Kukučiui - 105
Jonui Kardeliui – 120
Jonui Andriūnui - 90
Aleksandrui Matekūnui - 100
Normantei Ribokaitei - 45
Alvinai Pučinskaitei – 75
Vytautui Bertuliui - 80
Juozui Buzeliui - 125
Domininkui Bukontui – 140
Piotrui Vrangeliui - 135
Vytautui Indrašiui – 70
Pranui Gipiškiui - 120
Antanui R. Šakaliui - 75
Mikui Šileikiui – 120
Baliui Svilui -115
Aleksandrui Krasnovui – 65
Algirdui Vapšiui – 80
Antanui Nevodničenui - 125
Vytautui Triponiui – 75
Genovaitei Randienei - 90
Virtualios parodos 2012
Meilei Kudarauskaitei - 80
Danutei Venclovaitei - 80
Petrui Šatkui - 70
Antanui Kimsai - 100
Juozui Prunskiui - 105
Zofijai Vilytei - 85
Stepui Eitminavičiui – 60
Janei Grigėnienei - 70
Juozui Kuzmai - 100
Kastyčiui Tvardauskui - 90
Antanui Ilčiukui - 110
Stanislovui Sinkevičiui - 60
Archeologijos paminklai
Piliakalniai
Pilkapiai, senkapiai
Akmenys
Architektūros paminklai
Bažnyčios, vienuolynai
Technikos paveldas
Kultūros paminklai
Žymių žmonių gimtinės
Istorijos paminklai
Kapinės
Zarasai vaizduose
1836 - 1918
1919 - 1929
1930 - 1939
1940 - 1989
1990 - 2006
Metrikų knygos
Baltriškių bažnyčios metrikų knygos
Daugailių bažnyčios metrikų knygos
Degučių bažnyčios metrikų knygos
Dusetų bažnyčios metrikų knygos
Salako bažnyčios metrikų knygos
Smėlynės bažnyčios metrikų knygos
Suvieko bažnyčios metrikų knygos
Vardinis sąrašas, 1866 m.
Zarasų bažnyčios metrikų knygos
Rankraščiai
Antanas Pūslys
VU bibliotekos dokumentai apie Zarasus
Bažnytiniai dokumentai
Kraštas
Zarasų žmonės

 

 

Poetui Faustui Kiršai - 125

Senadvaris - vienkiemis šiauriniame Jūžinto ežero krante, už keleto kilometrų nuo Antalieptės į Vencavų pusę, kur dabar tyvuliuoja Antalieptės marios. Vietovė kalvota, apaugusi miškais.

 

 

   Jono Kiršos (1860-1895) ir Barbaros Bukelskytės – Kiršienės (1869-1915) šeimoje 1891 m. vasario 25 d. gimė poetas Faustas Kirša. Mirus Fausto tėvui jį globojo motinos sesuo Veronika Bukelskytė (1872-1959). Pradžios mokslus ėjo Senadvaryje ir Antalieptėje, vėliau Kauno ir Maskvos gimnazijose, 1914 m. Oriole išlaikė brandos atestato egzaminus. 1915 m. Vilniuje baigęs pedagoginius kursus mokytojavo Palomenės ir Paprčių pradinėse mokyklose Žaslių valsčiuje. Besimokantį F. Kiršą materialiai rėmė kunigas Antanas Nenėnas (1862-1930). Visi artimieji Faustą norėjo matyti solidžiu ir turtingu kunigu, tačiau jis tapo poetu, pirmąjį eilėraštį išspausdinęs 1912 m. Kauko slapyvardžiu „Ateities“ laikraštyje.

   Faustas Kirša buvo aktyvus visuomenininkas ir produktyvus kūrėjas, 1919 – 1922 m. tarnavo Krašto apsaugos ministerijoje raštvedžiu, dėstė karo mokykloje, dirbo dienraščio „Lietuva“ redakcijoje. Drauge su kitais 1920 m. įsteigė Lietuvių meno kūrėjų draugiją ir iki 1940 m. buvo jos pirmininku, rašė tekstus „Vilkolakio“ teatro (1921-1925) spektakliams. 1922- 1925 m. Berlyno universitete studijavo vokiečių kalbą, literatūrą, estetiką, buvo žurnalų „Baras“ (1925), „Pradai ir žygiai“ (1926-1927) redaktoriumi, dirbo dienraščių „Lietuva“ ir „Lietuvos aidas“ redakcijose Kaune.

   1921-1939 m. laikotarpiu Faustas Kirša  su Marijona Rakauskaitė (gimė 1892 m. gegužės 30 d. Čikagoje, mirė 1975 m. liepos 17 d. Kaune) vasarodavo Senadvaryje. Ją vadino savo meilės ir mūzos Beatriče. Marija Rakauskaitė mokėsi San Francisko (Viskonsino valstija) akademijoje bei Čikagos muzikos mokykloje. 1918 m. baigė Viljamo Šekspyro dramos studiją (Čikaga). 1923 m. persikėlė į Kauną, kur buvo Valstybės teatro solistė. 1944–1948 m. dirbo Lietuvos Operos ir baleto teatre. 1945 m. suteiktas Lietuvos nusipelniusios artistės vardas. Po 1935 m. vasarodavo jau be savosios Beatričės, ir taip kas vasarą vienas iki 1944 m. emigracijos. 1940 m. kurį laiką dirbo Eltos atstovu Lietuvos atstovybėje Maskvoje, nuo 1941 iki 1942 m. Lietuvos valstybinės bibliotekos direktoriumi.

   1944 m. vasarą rašytojas emigravo į Vokietiją, gyveno pabėgėlių stovykloje Liubecke, buvo Lietuvos tremtinių komiteto pirmininku, redagavo laikraštį „Laisvės varpas“. 1949 m. emigravo į Ameriką, apsigyveno Bostone, kur aktyviai dalyvavo Amerikos lietuvių skautų veikloje ir buvo apdovanotas šios sąjungos ordinu, buvo pirmasis išeivijos Rašytojų klubo pirmininkas.

   Faustas Kirša buvo vienkiemio vaikas, iš mažens suaugęs su medžiais, visad toj pačioj vietoj patekančia saule, su savo paties sodintomis obelimis, kurias prisimindavo ir tolimoje Amerikoje. Rašė į Lietuvą nostalgijos ir graudulio pilnus laiškus artimiesiems. Emigracijoje išleido poezijos knygas „Tolumos“ (1947), „Šventieji akmenys“ (1951), „Pelenai“ (1969), „Palikimas“ (1972)

   Pasak kritikės Nijolės Daujotytės, poetas Fausta Kirša kitoniškas palyginant su kitais Zarasų krašto poetais Antanu Vienažindžiu ir Pauliumi Širviu.

   Svarbiausias jo poezijos bruožas savitas mąstymas. F. Kiršos kūrybai būdinga dvasinė tyla ir vidinis susikaupimas. F. Kirša buvo pirmasis lietuvių poetas, kuris nieko neneigė, o tiesiog skatino mąstyti. Tai vienas ryškiausių lietuvių poetų simbolistų. Iš simbolistinių F. Kiršos eilėraščių iškyla vienišo svajotojo, užsidarėlio, į amžinybės mįsles pasinėrusio mąstytojo idealisto figūra. Iš tiesų poetas buvo plačių visuomeninių užmojų, įžvalgaus kritiško proto, didelės energijos ir pareigingumo žmogus. Savo idealais ir veikla jis tebepriklausė Maironio tipo žmonėms, subrendusiems nacionalinio beteisiškumo ir išsivadavimo vilčių gadynėje.

   Dėl nieko nesistebintis ir nesiskundžiantis, visada santūrus bei šaltai mandagus, nesileidžiantis į intymesnį atvirumą, niekada nesikarščiuojantis viešumoje, pilnas taurios savigarbos, nepripažįstantis jokių intrigų, apkalbų, rietenų tarp rašytojų, teatralų ir dailininkų turėjo neginčijamą moralinį autoritetą.

  Apie poeto F. Kiršos kūrybą literatūrologas V. Kubilius rašė: „F. Kirša priklauso tai poetų kartai, kuri tiesė pagrindus naujai lietuvių lyrikai. Nuo pat pirmųjų eilėraščių, išspausdintų 1912 m., jis stengėsi praplėsti poetinio vaizdo ribas filosofinio mąstymo ir daugiaprasmės simbolikos linkmėmis‘.

   Tačiau lyginant su ankstyvąja kūryba, simbolis darosi mažiau abstraktus, atsiranda daiktiško konkretumo. Emigracijos metų eilėraščiuose šmėkšteli lyrinė intonacija. Savičiausias kūrinys – satyrinė poema Pelenai (1-2, 1930, 1938 ). Joje beveik nėra filosofinių pretenzijų ir simbolistinio žargono, ryškaus poetinio pasakojimo kontūras, konkrečiu, šmaikščiu žodžiu išjuokiamos tuometinės Lietuvos blogybės.

   F. Kirša troško būti laisvas menininkas, nesurištas nei tarnyba, nei turtu, nei partiniais įsipareigojimais. „Aš noriu laisvai alsuoti ir reikšti savo mintis taip, kaip noriu ir kada noriu“- sakė jis.

   Poetas teigė, jog „poezijoje pakanka dvidešimties žodžių, kad galėtum dangų praverti“. Svarbiausia poezijoje „ne žodingumas, ne naivus sentimentalus puošnumas, bet poetinė jėga, plieninis žodis granite, nauja padangėje žara“. Jo nuomone, kūryba yra užmiršimas medžiagoje ir pakilimas dvasioje, nes „medžiaga traukia prie žemės ir blaško mintis tarp daiktų, tarp laikinų įvykių, palydimų norais, žmogaus psichofiziniais palinkimais. Žmogus nugalėtas aplinkos, negali būti kūrėjas“. Eilės neverčiančios žmogaus susimąstyti, jam buvo „smiltys, kuriose aukso nėra“.

   Faustas Kirša 1964 m. sausio 5 d. išėjo iš gyvenimo vienišas.  Palaidotas Bostone, svetimos šalies žemėje, kurioje išsibarstė jo nespausdintas literatūrinis palikimas.

   

Senadvario sodybą 1965 metais įsigijo žymus Lietuvių dailininkas Arvydas Každailis, įkūrė Fausto Kiršos muziejėlį, sutvarkė sodybą
.

   Atgal
   
  interneto Svetainių kūrimas seo optimizavimas