Zarasų rajono savivaldybės viešoji biblioteka mail Svetainės medis
Apie mus |Klauskite
Stanislavai Kirailytei – 90

 

Virtualios parodos 2023
Vytautui Indrašiui – 80
Virtualios parodos 2022
Meilei Kudarauskaitei - 90
Petrui Šatkui - 80
Elenai Pimpytei - 120
Virtualios parodos 2021
Stanislavai Kirailytei – 90
Virtualios parodos 2015
Jonui Kaškaičiui - 130
Virtualios parodos 2014
Juozui Gruodžiui - 130
Jonui Nemaniui - 90
Anatolijui Kairiui - 100
Lionginui Abariui - 85
Česlovui Butkiui -120
Laimučiui B. Švalkui - 95
Gintautui Vaitoniui - 50
Edvardui Makeliui – 60
Leonui Žurauskui – 110
Vladai Stankūnienei - 65
Jehudai Penui -160
Salvijui Pranskūnui - 50
Rimantui Grikevičiui - 75
Broniui Židoniui – 110
Konstancijai Šimaitienei - 95
Vytautui Striogai – 90
Aldonai Merkytei - 90
Antanui Mažiuliui - 100
Petrui Vaškui - 75
Broniui Kvedarui - 80
Algirdui Svidinskui - 60
Pranui Čepėnui - 115
Mamertui Lumbei - 130
Anelei Ališauskienei - 100
Stasiui Jameikiui - 100
Petrui Cibui - 80
Petrui Guntuliui - 90
Liudai Ruseckienei - 80
Mečislovui Reiniui - 130
Baliui Raugui - 100
Jonui Būgai - 100
Rimvaldui Brogai - 60
Antanui Musteikiui - 100
Juozui Andriūnui - 120
Jonui Algirdui Kvedarui - 80
Virtualios parodos 2013
Viliui Matuliui - 80
Algirdui Latėnui - 60
Vytautui Kapočiui - 70
Gediminui Jonui Šukiui - 90
Petrui Kuzmickui - 115
Patrui Gaulei – 90
Donatui Čepukui - 80
Vasilijui Baranovskiui - 80
Lionginui Radzevičiui - 75
Petrui Kukučiui - 105
Jonui Kardeliui – 120
Jonui Andriūnui - 90
Aleksandrui Matekūnui - 100
Normantei Ribokaitei - 45
Alvinai Pučinskaitei – 75
Vytautui Bertuliui - 80
Juozui Buzeliui - 125
Domininkui Bukontui – 140
Piotrui Vrangeliui - 135
Pranui Gipiškiui - 120
Antanui R. Šakaliui - 75
Mikui Šileikiui – 120
Baliui Svilui -115
Aleksandrui Krasnovui – 65
Algirdui Vapšiui – 80
Antanui Nevodničenui - 125
Vytautui Triponiui – 75
Genovaitei Randienei - 90
Virtualios parodos 2012
Danutei Venclovaitei - 80
Antanui Kimsai - 100
Juozui Prunskiui - 105
Zofijai Vilytei - 85
Stepui Eitminavičiui – 60
Janei Grigėnienei - 70
Juozui Kuzmai - 100
Kastyčiui Tvardauskui - 90
Antanui Ilčiukui - 110
Stanislovui Sinkevičiui - 60
Archeologijos paminklai
Piliakalniai
Pilkapiai, senkapiai
Akmenys
Architektūros paminklai
Bažnyčios, vienuolynai
Technikos paveldas
Kultūros paminklai
Žymių žmonių gimtinės
Istorijos paminklai
Kapinės
Zarasai vaizduose
1836 - 1918
1919 - 1929
1930 - 1939
1940 - 1989
1990 - 2006
Metrikų knygos
Antalieptės karmelitų vienuolynas
Baltriškių bažnyčios metrikų knygos
Daugailių bažnyčios metrikų knygos
Degučių bažnyčios metrikų knygos
Dusetų bažnyčios metrikų knygos
Dusetų parapijos dokumentai
Dusetų parapijos inventorinės ir kasos knygos
Dusetų parapijos gyventojų sąrašai
Salako bažnyčios metrikų knygos
Smėlynės bažnyčios metrikų knygos
Suvieko bažnyčios metrikų knygos
Zarasų metrikų knygos
Vardiniai sąrašai
Rankraščiai
Antanas Pūslys
VU bibliotekos dokumentai apie Zarasus
Bažnytiniai dokumentai
Kraštas
Zarasų žmonės

 

 

Stanisava Kirailytė (1931-2020)

 


„Knyga – tai nuostabus šaltinis,   

Čiurlenantis nuo Antikos laikų...

Ji – tavo draugas pirmutinis,

Geriausias tavo draugas iš visų“

              Stanislava Kirailytė.

   Remiantis Lietuvos istorijos faktais ir kalbiniais dėsniais, įmanoma pasamprotauti apie Kirailių pavardės kilmę. Tuo istoriniu laikotarpiu, kai valsčiams buvo suteikiami pavadinimai, duodamos pavardės, pavardės pradininkas, matyt gyveno prie kokio nemažo vandens telkinio, kuriame lankėsi paukščiai kirai – balų ir ežerų žuvėdros. Nuo tų paukščių vardo ir gavo pavardę Kirailis. Pavardės reikšmė –kirų sūnus.

  XIX amžiaus pradžioje  Kirailių giminė kilusi iš Paliepių kaimo Antašavos valsčiaus Kupiškio rajono.

     Bernardas s. Bernardo Kirailis (1900-1943 11 01)  sulaukęs 19 metų išėjo savanoriu kautis su lenkais. Kovėsi Lietuvos kariuomenėje prie Giedraičių, buvo sužeistas. Kai baigėsi karas buvo demobilizuotas, sugrįžo į Berklainius, Krinčino valsčių (Pasvalio rajonas) pas tėvą. Kaip savanoris 1923 m. gavo 7 ha 50 arų sklypą Raudonpamušio kaime. Iki žemės reformos vietovė buvo vadinama Raudondvariu, nes žemė priklausė dvarui. Po žemės reformos susitvėrus kaimui, vietovė pavadinta Raudonpamūšiu. Čia buvo derlingos, bet sunkios žemės: molis, priemolis, retkarčiais pasitaikydavo ir juodžemio. 1925 metais spalio 24 d., Bernardas Kirailis Vabalninko bažnyčioje  vedė  Magdaleną Gailiūnaitę.

   Bernardas Kirailis, nors ir buvo kumečio sūnus, sugebėjo sumaniai ūkininkauti ir buvo labai darbštus. Jauna šeima kūrėsi naujoje vietoje, nebuvo lengva- statėsi trobesius.  Didelė paspirtis sėkmingai įsikurti ūkiui buvo žmonos Magdalenos pasoga trobesiais, gyvuliais, statybine medžiaga, o šeimai aprengti – jos kraitis.  Bernardas Kirailis buvo šviesus žmogus. Jis skaitė laikraščius, laisvalaikiu nueidavo pasiklausyti ausinio radijo pas kaimyną. Pats grojo armonika, turėjo gražų ir stiprų balsą. Magdalena Kirailienė buvo sumani šeimininkė. Ji ne tik dirbo lauko darbus, prižiūrėjo gyvulius. Mėgo grožį ir tvarką. Prie trobos turėjo įrengusi du darželius prisodintus įvairiausių gėlių. Mėgo austi, mezgsti virbalais, nerti kabliuku, mėgo gaminti įvairiausius patiekalus.

   Bernardas Kirailas mirė (1943 11 01), palaidotas Brenčių kapinėse, Saločių seniūnijoje, Pasvalio rajone. Magdalena Gailiūnaitė-Kirailienė gimusi (1896 03 01), mirė (1979 07 26)  palaidota šalia vyro.

  Bernardo Kirailio ir Magdalenos Gailiūnaitės-Kirailienės šeimoje gimė trys vaikai: Antanas (1926 09 01 -2005 04 22), Stanislava (1931 05 11– 200 01 13) ir Bronislavas (1934–1987 01 06)                    

   

 

    1931 m. gegužės 11 d.  Bernardo ir Magdalenos šeimoje gimė antras vaikas duktė Stanislava Kirailytė.Vaikas buvo pakrykštytas Krinčino Šv. Apaštalų Petro ir Povilo parapijos bažnyčioje. Krikšto tėvai– dėdė Albinas Kirailis ir giminaitė Filomena Bedalytė. Kadangi brolis Antanas buvo už ją vyresnis penkeriais metais, tad sesutė buvo pavesta prižiūrėti broliui, kuris labai kantriai ją saugojo. Stanislava labai mėgo stebėti, kaip brolis Antanas ruošia pamokas ir vis paklausdavo, kokia ta ar kita raidė. Taip nepastebimai išmoko nuo brolio skaityti ir rašyti. Kai rudenį 1938 metais pradėjo lankyti Dagilynės pradinę mokyklą, ji buvo priimta į antrą skyrių, nes jau gerai mokėjo rašyti ir skaityti. Šią mokyklą baigė 1941 metų pavasarį. Mokykloje jai sekėsi gerai. Labai mėgo skaityti ir perskaitė visas mokyklos bibliotekoje buvusias knygas. Puikiai sprendė uždavinius. Dalyvavo mokyklos ruošiamuose vaidinimuose. Baigiamuosius ketvirto skyriaus egzaminus išlaikė penketais.

Karo metu susirgo ir mirė Stanislavos tėvas, nebuvo sąlygų toliau mokytis. Teko dirbti ūkio darbus, pasibaigus karui Pasvalyje buvo atidaryta suaugusiųjų  gimnazija. Stanislava motinos įsiprašė ją leisti ten mokytis. Per vasarą dirbdavo ūkyje, o žiemą mokydavosi. Nors motinai buvo gana nelengva rasti lėšų knygom, butui apmokėti, tiekti maistą, bet stengėsi, kad duktė galėtų mokytis, nes to labai troško. Baigusi gimnaziją (1952 m.), Stanislava be pedagoginio pasiruošimo dirbo Saločių vidurinėje mokykloje pradinių klasių mokytoja iki 1954 m.1954-1956 m. dirbo Dagių pradinėje mokykloje. Vėliau buvo perkelta į Pasvalio vidurinę mokyklą dirbti pionierių vadove iki 1960 m. 1956 metais įstojo į Vilniaus valstybinį Pedagoginį institutą neakivaizdinį skyrių, filologijos fakultetą. Nuo 1960-1964 m. dirba Pumpėnų vidurinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. 1962 metais baigė Pedagoginį institutą, įsigijo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos specialybę.

    Nuo 1964 metų  Stanislava Kirailytė persikėlė į Zarasų rajoną.  Mokytojavo Antazavės internatinėje mokykloje, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą. Būdama veikli, dirbo užklasinį ir visuomeninį darbą, leido sienlaikraščius, dirbo su būrelis, skaitė pranešimus, ruošė paskaitas. Aktyviai dalyvavo Kultūros centro veikloje: vaidino ir kūrė scenarijus, vedė vakarus. Dirbdama Antazavės internatinėje mokykloje 1974 m. baigė Vilniaus marksizmo-leninizmo universitetą, išlaikė kandidatinį minimumą ir ruošėsi stotį į neakivaizdinę aspirantūrą, bet susirgo pleuritu, bronchitu ir plaučių uždegimu, laiku neišgydyta liga tapo chroniška. Mokytis ir dirbti darėsi vis sunkiau, dėl ligos, gerokai anksčiau nei priklausytų (1981 09 01) išėjo į pensiją.

   Būdama pensininkė, kiek apsigydžiusi, visada buvo stipri kaip asmenybė, pareiginga, visada užjautė kitus,  visą gyvenimą nemėgusi tinginių, sukčių, padlaižių, nesąžiningų žmonių. Turtas ir pinigai – jai buvo menkaverčiai dalykai, svarbiausia – teisybė. Kaskart vis dažniau Stanislava Kirailytė sugaudavo save galvojant, kad sėdinti namuose ir tuščiai leidžianti laiką. „Visų pirma, tai be galo nuobodu. Antra – savo pačios namus paversti kalėjimu pačiai sau irgi ne išeitis“. Taip Stanislava Kirailytė sumanė užsiimti naudingu visuomenei darbu ir pasirinko kraštotyros sritį. Kaip kraštotyrininkė ėmė prižiūrėti kompozitoriaus Juozo Gruodžio gimtinės vietą. Globojo kai kuriuos kapus Antazavės kapinėse. Sutvarkė grafų Pliaterių ir jų palikuonių kapavietes.

   Buvusi mokytoja Stanislava  Kilrailytė įkūrė Antazavės krašto muziejų, kuris pradėjo veikti nuo 1994 metų ( Antazavės dvaro patalpose). Daugiau nei 15 metų rinko medžiagą apie Antazavės kraštą, jo šviesuolius, surasdavo ir užmegzdavo ryšius net su tolimaisiais jų giminaičiais, klausinėdavo ir užrašydavo vietos žmonių pasakojimus.  Ne valandą ir ne dvi praleisdavo archyvuose Vilniuje, kruopščiai studijavo mokslininkų gautą medžiagą. Jos dėka Antazavės krašto istorijos muziejuje gausu medžiagos tiek iš senovės – apie didikus Pliaterius, Ledochovskius, Ropus,  kunigą Antaną Vienažindį, poetą Petrą Gaulę, rašytoją Igną Lapienį, kompozitorių Juozą Gruodį, dailininką Justiną Vienožinskį, Lietuvos Seimo narį Praną Galvydį,  tiek apie šių dienų žinomus šio krašto žmones- kompozitorių Lionginą Abarių, gamtos mokslų daktarę Mariją Dagienę, muziką ir dirigentą Modestą Pitrėną, ir daugelį kitų. Antazavės istorijos muziejus stebina jo lankytojus ekspozicijų gausumu ir turtingumu. Kraštotyrininkė noriai pasakodavo kiekvienam lankytojui apie kiekvieną muziejaus ekspoziciją, juk rinko medžiagą, ją tvarkė, pildė, o vėliau muziejumi rūpinosi 30 savo gyvenimo metų.

     Visą savo gyvenimą iki senatvės dalyvavo dramos ratelyje. Yra vaidinusi Minko „Neminint pavardžių“, A. Bieliausko „Egzamine“, A. Vienuolio „Prieblandoje“, B. Dauguviečio „Žaldokynėje“ ir kituose spektakliuose. Dalyvavo pagyvenusių žmonių etnografiniame ansamblyje. Lietuvos radijuje yra įdainavusi A. Vienažindžio dainas. Ji priklausė Emilijos Pliaterytės veiklos draugijai.  Visada buvo nuoširdi laikraščio „Zarasų kraštas“ bičiulė. Laisvalaikiu mėgo gamtą ir keliones, domėjosi literatūros, istorijos, meno, gamtos paminklais. Nuo 1999 metų  Stanislava Kirailytė yra Nepriklausomų rašytojų sąjungos narė.

     Stanislova Kirailytė turėjo didelį potraukį literatūrai. Nuo vaikystės rašė eilėraščius,  juose atsispindi tyro žmogaus siela, meilė gamtai, tėviškei ir artimiesiems žmonėms, begalinis troškimas laimės – tų amžinųjų gyvenimo vertybių. Parašė ir išleido šias knygas:

     Pirmoji knygelė, eilėraščių rinkinėlis  „Pilki grumsteliai“ išleista (1995 m.). Apie ją pati autorė sakiusi: „Sudėta, kas išgyventa. Turiu sukūrusi daugiau negu knygelėje tilpo. Visokių posmelių, kurie yra ir vaikystės aidai, ir jaunystės nuotaikos, ir pamąstymai apie žmogaus dalią“. Širdyje autorė savo knygelę skyrė savo motinos atminimui.

   Antroji knygelė  “Devynių seserų liepa”(1996 m.) pasakoja baudžiavos laikų legendą apie našlį Liepą auginusį devynias našlaites, kurios užaugusios virto gražuolėmis. Knygelėje aprašytas kiekvienos mergaitės likimas ir tragiškas jų gyvenimas, tais sunkiais baudžiavos laikais.

   Trečioji knygelė tai eilėraščių rinkinėlis  „Anūko gimtadieniai” (1997 m.).  „Vaikystė-tai svajonė, Tai pasakų šalis... Joje ryškėti ima Kiekvieno ateitis...“                    

   Ketvirtoji knygelė “Zalvelė” (1998 m.). Tai sėlių legenda pasakojanti apie sėlių šeimą, jų gyvenimo būdą, jų papročius, medžioklę, sėlių genčių gyvenimą, sėlių mūšį su Kalavijuočių ordinu. Tai Zalvės ežero legenda, kuri atspindi išlikusių sėlių vietovardžius.

    Penktoji autorės knyga  “Sviliškės”  (1999 m.). Tai istorinė apybraiža apie Sviliškių kaimą (Antazavės seniūnija), kurio vardas istoriniuose dokumentuose pirmą kartą paminėtas dar 1550 metais, apie XIX amžiaus pradžioje čia apsigyvenusias dvi Lašių, vėliau virtusių Lašais šeimas. Knygoje išvestas kiekvienos šeimos genealoginis medis nuo XIX amžiaus pabaigos iki šių dienų. Pasak autorės, šis iš dviejų šeimų „gimęs“ kaimas ją dominęs jau seniai. Įdomi jo istorija, savitas gyvenimo būdas. Apybraižoje įdomiai pasakojama, kaip atrodžiusi sviliškiečių „ulyčia“, kaip sviliškietės moterys skalbdavusios, ruošdavusios atsargas žiemai, kokie buvę vaikų žaidimai, jaunimo pramogos, kaip švęsdavę kalendorines ir kitas šventes. Bet svarbiausia  aprašyta kiekvieno kaime gyvenusio žmogaus giminės istorija.

    Šeštoji knygelė “Vinčežeris” (1999 m.) literatūrinė legenda pasakojanti apie dvaro rūmus ir ten gyvenusį grafaitį Zbignevą ir  laisvųjų valstiečių merginą Aušrinę tarsi pačios gamtos išaugintą leliją, jų meilę, nepalaimintą santuoką, tragišką jų meilės pabaigą.

    Septintoji knyga  „Giminės istorija“  (2000 m.) Sužinoti savo kilmę smalsu bene kiekvienam žmogui. „Kiekvienas žmogus privalo žinoti savo šaknis – turi žinoti, iš kur jis atėjęs... juk jis nėra kokia peteliškė" – sakė S. Kirailytė. „Savo giminės istoriją rašau su visais jos narių pakilimais ir nuopuoliais – gal kam ir labai nepatiks... Bet juk čia ne romanas. Kad ir kaip būtų skaudu ar nemalonu, turiu rašyti taip, kaip buvo“. Išleidusi neįkainuojamą vertę turinčią giminės knygą, autorė pajuto palengvėjimą – „suspėjo, nepaliko savo giminės kaip nežinia nuo kokio medžio atitrūkusio lapo...“. Knygoje aprašomi nuo XIX amžiaus pradžios iki šių dienų Kirailių atskirų šakų genealogija, knyga gausiai iliustruota giminių nuotraukomis. 

     Aštuntoji knyga „Daržininkai“ (2001). Tai- istorinė apybraiža apimanti beveik du šimtmečius. Kaimas priklausė Antazavės dvaro grafams Pliateriams. Knyga paremta archyvine medžiaga ir kaimo gyventojų atsiminimais. Aprašyti visi kaimo gyventojai jų istorijos. Knyga gausiai iliustruota  nuotraukomis.

   Devintoji knyga.  „Merkialaukis“ ( 2002 m.) Tai vienkiemis Antazavės seniūnijoje. Autorės nuomone, šis vietovės pavadinimas – iš gilios senovės. Laukai ten šaltiniuoti, žemės nuolat permerktos vandens. Daubose kadaise merkdavę linus. Merkialauskis tapo vienkiemiu, atsiskyrė nuo Salinių kaimo po baudžiavos panaikinimo valstiečiams išsiperkant Antazavės dvaro žemes. Pirmasis Merkialaukių žemėje pasistatęs trobesius ir ūkininkauti pradėjęs Tomas Lašas. Nuo šios šeimos, apybaraižos „Merkialaukis“ autorė  ir pradeda pasakoti plačios Lašų giminės istoriją.  Knygelė gausiai iliustruota nuotraukomis. Jose Merkialaukio žmonės, senųjų sodybų vaizdai. Nemažas nuotraukų pluoštas iš lietuvių gyvenimo Sibiro tremtyje. Vartydami šios knygelės puslapius tikrai pajusime, kaip nenumaldomai į užmaršties upę teka laikas.

    Dešimtoji knygelė  „Sėlija“ (2003 m.) Legenda pasakojanti apie sėlių krašto mergelę Sėliją, narsiai gynusią nuo kalavijuočių namų židinį ir žuvusią nuo priešo rankos. Sukurti šią legendą paskatino poeto Antano Miškinio eilėraštis „Sėlija“, kuris autorei labai patiko. „ Ir ėmė kirbėti kažkas širdyje, neduoti ramybės. Juk aš esu sėlių palikuonė, gal manyje atsišaukia sėlių kraujas“- sakė S. Kirailytė. Kurdama legendą apie narsią sėlių merginą S. Kirailytė nevengia platesnio gamtos, sėlių buities, laidojimo papročių aprašymo, mini sėlių deives, stengdamasi kuo tiksliau atskleisti sėlių gyvenimo laikotarpį. Šios knygelės viršelio piešinį nupiešė Antazavės vaikų namų darbuotoja Edita Girnienė.

      Vienuoliktoji knygelė „Anūkės šventės“ (2004 m.).Tai– eilėraščių ciklas skirtas giminaitei Ingai Kuklus švenčiančiai 18-ąjį gimtadienį. Kiekvienas skaitydamas autorės sukurtus posmus prisimins savo vaikystę, paauglystės metus. Ne kiekvienas aštuoniolikmetis sulaukia tokios dovanos, kokią savo giminaitei padovanojo mokytoja S. Kirailytė.

     Dvyliktoji knygelė  „Duburys ir Duburaitis“ (2005 m.). Tai penktoji S. Kirailytės sukurta legenda apie Sėlių kraštą. Legenda pasakoja apie sėlį Duburį jo žmoną Lygają ir jų sūnų Duburaitį, kunigaikštį Žytą jų kovas. Duburaičio  Dementos tragišką meilę.

     Tryliktoji autorės knyga  „Antazavės krašto istorija“ (2006 m.) Tai– istorinė apybraiža, kurioje atskleista plati istorinė krašto panorama pradedant žiląja senove, ją liudijančiais piliakalniais, senkapiais, dvarais, baigiant šių dienų duomenimis. Svarbiausios autorės pasirinktos temos  - Antazavės dvaro istorija , savivaldos raida, bažnyčios ir parapijos istorija, mokyklos ir vaikų namų istorija, pasakojimai apie žymius Antazavės krašto žmones. Rašydama apie grafų Pliaterių giminę autorė bendradarbiavo su Daugpilio universiteto dėstytoju, mokslininku Leo Trukšanu. Rašydama Antazavės bažnyčios ir parapijos istoriją naudojosi iki 1944 m. klebono Antano Navicko (1892-1974) užrašytais užrašais. 1940–1949 m. jis buvo Antazavės Dievo Apvaizdos parapijos klebonas.Šiai knygai medžiagą autorė kaupė apie 20 metų.

      Keturioliktoji knygelė „Tatulos legendos“ (2006 m.), skirta gimtajam Pasvalio kraštui. Tatula tai upė Šiaurės Lietuvoje apimanti Pasvalio Biržų rajono ribų atkarpą. Legenda pasakojanti apie Livonijos ordino riterių mūšį su kalavijuočiais.

      Penkioliktoji knygelė „Ąžuolų pamūšis“ (2007 m.). Tai legenda apie pagonių šventyklą, Saulės ir Ugnies garbinimą, namų židinio deivę Gabiją, kovas dėl laisvės ir senuosius pagonių papročius.

   Šešioliktoji autorės knyga „Krinčinas – mano vaikystės miestas“ (2008 m.) Krinčinas yra Pasvalio rajono savivaldybės seniūnijos centras. Autorė, mokytoja  kraštotyrininkė Stanislava Kirailytė į šį miestelį kreipiasi: „O Krinčine, mano vaikystės mieste, tada buvai man pats didžiausias ir mieliausias!“. Eidama vaikystės pėdomis autorė prisimena prieš daugelį metų čia vykusius kermošius, pasirengimą Pirmajai komunijai bažnyčioje, gražiausius miestelio namus. Knygoje, paremtais dokumentais ir prisiminimais, pasakojama apie Krinčino senovę, čia gyvenusius įžymius žmones. Leidinys iliustruotas daugeliu nuotraukų iš Pasvalio muziejaus, Krinčino Eugenijaus ir Leonardo Matuzevičių memorialinio ir Antazavės krašto muziejų fondų.

Apdovanojimai už gerą darbą ir plačią visuomeninę veiklą:

1963 m. LTSR Liaudies švietimo pirmūno ženklelis, 

1965 m.  Zarasų rajono Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto Garbės raštas už gerą mokamajį darbą bei visuomeninę veiklą,   

1996 m. Lietuvos TSR Švietimo ministerijos Garbės raštas už pasiektus laimėjimus mokymo- auklėjimo darbe ir aktyvę visuomeninę veiklą,  

1970 m. Lietuvos TSR Vykdomojo komiteto „Jubiliejinis medalis“ už gerą darbą,

1972 m. Zarasų rajono liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto Garbės raštas už aktyvų dalyvavimą vietinėje spaudoje, rajoninio laikraščio "Tarybinė žemė"- 40-čio proga kaip rajoninio laikraščio neetatinė korespondentė, 

1975 m. Zarasų rajono liaudies Švietimo skyriaus Pagyrimo raštas  Antazavės mokyklos-internato lietuvių kalbos ir literatūros kabineto vedėjai, humanitarinės krypties kabinetų apžiūroje užėmusią antrą vietą,  

1980 m. Zarasų rajono švietimo skyriaus Padėka už ilgametį nepriekaištingą darbą Antazavės mokyklos- internato 20- mečio proga,

1981 m.Zarasų rajono liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto Garbės raštas už ilgametį nepriekaištingą darbą ir aktyvią visuomeninę veiklą 50-mečio  proga, 

1981 m. Antazavės apylinkės vykdomojo komiteto pirmininko Garbės raštas už aktyvų dalyvavimą Antazavės miestelio kultūriniame gyvenime,

1986 m. Lietuvos TSR paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos Padėka už kvalifikuotą ir rezultatyvų istorijos ir kultūros vertybių puoselėjimą kraštotyros sąjudžio veteranei, 

1986 m. Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumo darbo Veterano medalis 

1988 m. Zarasų rajono liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto  Gerbės raštas už aktyvų dalyvavimą kraštotyriniame darbe ir visuomeniniame gyvenime Antazavės mokyklos-internato mokytojai, 

2000 m. Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos Padėkos raštas už nuopelnus Utenos krašto kultūrai IV-osios apskrities kultūros darbuotojų šventės proga Zarasų rajono Antazavės krašto visuomeninio istorijos muziejaus įkūrėjai,   

2000 10-28 d.Lietuvos kraštotyrininkų draugijos narių suteiktas Garbės kraštotyrininkės vardas Lietuvos kraštotyros draugijos X suvažiavime, 

2001 01 16 d. Zarasų rajono savivaldybės Zarasų rajono Kultūros ir meno premija už Antazavės muziejaus įkūrimą ir puoselėjimą, kraštotyrinę veiklą,

2001 04 21 d. Lietuvos Nepriklausomųjų rašytojų sąjungos suteiktas  Lietuvos Nepriklausomų rašytojų sąjungos Garbės nario vardas už aktyvią kūrybinę veiklą, didelį asmeninį indėlį kraštotyros srityje ir garbingo jubiliejaus proga,   

2001 10 20 d. V Rytų Lietuvos literatų konkurso organizacinio komiteto  I laipsnio diplomas, publikacijos nominacijoje už knygą „Daržininkai“,  

2002 10 26 d. VI Rytų Lietuvos literatų konkurso organizacinio komiteto  II laipsnio diplomas  publikacijos nominacijoje už apybraižą „Merkialaukis“, 

2004 12 20 d. Zarasų rajono savivaldybės Padėka už aktyvią visuomeninę veiklą Juozo Gruodžio 120-ųjų gimimo metinių proga Garbės kraštotyrininkei mokytojai,

 2005 09 17 d.   IX Rytų Lietuvos literatų konkurso organizacinio komiteto III laipsnio diplomas už legendą „Duburys ir Duburaitis“,

2006 09 08 d. M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo Padėka už Nacionalinio paveldo išsaugojimą Antazavės dvare, 

2006 m. NVGN „Vilniaus SOS Vaikų kaimas“ bendruomenės  Padėka, 

2006 05 11 d.  Zarasų savivaldybės administracijos Padėka S. Kirailytei „Už Zarasų krašto istorinių vertybių saugojimą ir pristatymą“ garbės kraštotyrininkei,

2006 08 13 d. Zarasų savivaldybės tarybos Padėkos raštas už nuoširdų darbą Zarasų kraštui ir jo žmonėms Zarasų miesto įkūrimo 500 metų jubiliejaus proga, 

2006 10 06 d. Zarasų rajono savivaldybės Padėkos raštas už ilgametį ir sąžiningą pedagogės darbą, aktyvų dalyvavimą bendruomenės kultūros gyvenime  įkuriant ir puoselėjant Antazavės krašto istorijos muziejų Tarptautinės pagyvenusių žmonių dienos proga,

2008 03 11 d. Mikalojaus  Konstantino  Čiurlionio  fondo Šviesuolio diplomas, įteiktas kaip Zarasų krašto šviesuoliai.

  Su pagarba ir nuostaba žiurime į  mokytoją ir kraštotyrininkę – kaip gali šitiek darbų nuveikti vienas žmogus!? Nesuskaičiuosi, kiek Stanislava Kirailytė praleido laiko rinkdama ir tvarkydama medžiagą, rašydama laiškus, rengdama ekspozicijas. Kiek išleido santaupų kelionėms, išleistoms knygoms, vokams, nuotraukoms, įvairių dokumentų kopijoms. Atsakymas toks: „Aš – pasvališkė, į Antazavę atvykau 1964 metais. Taip ilgai čia gyvenu, tad turiu ir šiam kraštui duoklę palikti – tegu tai būna muziejus, beprasmiškas gyvenimas to žmogaus, kuris nieko nesukuria, nieko po savęs kitiems nepalieka“. Sava tapusi Antazavės krašto pedagogė, Garbės kraštotyrininkė, literatė, publicistė, Zarasų krašto Šviesuolė  Stanislava Kirailytė palikdama svarų palikimą mirė 2020 sausio 13 dieną. Palaidota Brenčių kapinėse, Saločių seniūnijoje, Pasvalio rajone.

                                                                             

   Atgal
   
  interneto Svetainių kūrimas seo optimizavimas